trūkčiavimas

trū́kčiavimas sm. (1) Gs; Gmž 1. → trūkčiuoti 2: Baisus trūkčiavimas purtino jį Vd. Aš jaučiu dūrimą (traukimą, trū̃kčiavimą) KII129. 2. žr. trūkčiojimas 4: Tada žmogaus apsireiškimai įvyksta sklandžiai ir be trūkčiavimų Vd.